PIRMA DIENA SIDNĖJUJE

Pirmas įspūdis pamačius Sidnėjų buvo neapsakomai keistas.Kai tik išlipom iš lėktuvo ir mus pasitiko Artūras, galvojau, kad dabar jau išvysiu ROJŲ. Kad tai bus šalis, į kurią verta trenktis lyg į pasaulio kraštą.
Tik pirmas įspūdis buvo visiškai kitoks…

Tikėjausi išvysti kitą pasaulį, dėl kurio skridau visą parą. Niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad atsidūriau kažkur Londone arba Niujorke.
Paklausiau savęs, o ko tu, Vilma, tikėjaisi? Gal aborigenus pamatyti vaikščiojančius gatvėse ar kengūras? (tiesą pasakius – tikėjausi iškart pamatyti kengūras :) Beje, jie tai tikrai būtų patvirtinę man, kad esu Australijoje.
Ryte pirmu taikiniu nuvažiavome į miesto centrą papusryčiauti.

Ištroškusi įspūdžių labai norėjau pamatyti tai, kas priverstų manę galvoti, kad esu AUSTRALIJOJE!!!!
Wow, wow, Vilma, atsipeikėk tu tikrai esi čia!

Pirma galvon šovusi mintis, išvydus Sidnėjų dienos šviesoje – tai tarsi Niujorko ir Londono miksas, geras toks kokteilis, tik kad su europietiškais prieskoniais. Viskas labai subtilu, švaru ir tvarkinga. Indų beveik iš vis nesimato, azijiečių nemažai, bet jie kažkaip išsiskirstę, kad irgi neatkreipi dėmesio.
Eismas toks pat kaip ir Londone – kaire puse ir jei prie mašinų važiavimo krypties esi pripratęs, tai vat eskalatoriai nustebino: dešinysis leidžiasi žemyn, kairysis į viršų. Na šiaip gali įsivaizduoti tą jausmą, kai sumaišai eskalatorius, bet viskas pasibaigė be pasekmių – Thanks God :)
Sidnėjaus centre praktiškai nėra mašinų parkavimo vietų arba parkavimo kainos tiesiog kosminės. Dauguma miestelėnų važinėja viešuoju transportu. Musų pirmas autobusas nustebino tuo, kad leido važiuoti be talonėlių, nes vairuotojas neturėjo talonėlių, o mes nenusipirkome. Bet žinokit, ten visai ne talonėliai, o pravažiavimo kortelės, kurias reikia pasipildyti. Praktiškai kaip pas mus. Opal. 10, 20 ir tt dolerių. Viena stotelė mums kainuodavo 2,10 dolerių į vieną pusę. Įlipęs į autobusą, pridedi kortelę prie aparato, ji užregistruoja važiavimą, o išlipant, jei nepridėsi prie aparačiuko, nuo tavęs nuskaičiuos ne 2,10 dolerius, o 12 kaip už visą dieną.
Tai man kaskart išlipant buvo lengvas stresas, ar tikrai pastebėjau, kad nuskaičiavo.
Metro nėra Sidnėjuje. Traukinių miestas.
Gerai, kad Open Conexus ofisas yra centre, taiga atvažiavę ten, mes nusprendėme pirmiausia lėkti ne į darbą, o pasivaikščioti. Na gi, na gi, reikia gi pamatyti ta stebuklinga Sydnejaus simbolį – Operhausą!

Oh my God! Pagaliau atėjo tas jausmas, kad aš esu čia ir niekur kitur!!! Išvydus Operhausą aš tiesiog apakau – nerealus jausmas, kai pamatai tai, apie ką svajoji mažų mažiausiai 20 metų! Just imagine, svajonė išsipildė tik po 20 metų! O kad mano ryškus jausmai taptų dar ryškesni ir jautresni, šalia išvydau stovėjusi Carnivalo laivą! Aaaaaa! Čia gi ta pati kompanija, kurioje aš dirbau būdama visai jauna. Žodžiu ką čia bepridursi kaifų kaifas! Šiurpuliukai per visą kūną, emocijos per kraštus, o prisiminimų virš galvos :)
Va net dabar, kol rašau šias eilutes, visas kūnas dreba, kaip gera prisiminti.

Ką galiu pasakyti, dabar po visų pergyvenimų, emocijų antplūdžių ir daugybės naujų įspūdžių – Sidnėjus mano meilė visam gyvenimui! Myliu jį iki mėnulio ir atgal :)
Beje apie meilę dar turiu kai ką papasakoti, bet apie jau kitame VLOGE :)